Apie Kalną
Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile.
Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula“. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.
Nepaisant caro valdžios draudimų, Pirmojo pasaulinio karo, Kryžių kalnas pamažėl augo. Kalnas suklestėjo tarpukariu. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos šv. Mišios. Ypač daug žmonių kalnan rinkdavosi vasaros šventadieniais. Liepos viduryje Kryžių kalne būdavo švenčiami atlaidai. Jų metu kalną apguldavo tūkstantinės žmonių minios.
Sovietų okupacijos laikotarpiu statyti kryžius kalne griežtai drausta, maldininkai vaikyti ir bausti. Negana to, kelis kartus smarkiai apgriautas ir pats kalnas, nuo jo nušluoti visi jame sustatyti kryžiai, atkirsti į jį vedantys keliai. Vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Viskas klostėsi priešingai okupacinės valdžios lūkesčiams: juo smarkiau buvo naikinamas kalnas, juo galingiau jis atsinaujindavo. Žmonės statydavo kryžius nakčia, juos nešdavo nepaisydami pavojaus, draudimų ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo didvyriško pasipriešinimo tikėjimo laisvės užgniaužimui simboliu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną nenutrūkstamu srautu ėmė traukti piligrimai. Kryžius imta statyti ir kalno papėdėje, mat pačiame kalne jie jau ėmė netilpti. Pats svarbiausias įvykis Kryžių kalno istorijoje, išgarsinęs jį visame pasaulyje, – popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 m. rugsėjo 7 d. Šventasis Tėvas meldėsi Kryžių kalne, aukojo šv. Mišias prie kalno pastatytoje koplyčioje ir kreipėsi į susirinkusią didžiulę tikinčiųjų minią: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“ Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose.
Jonas Paulius II apsilankęs Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paakino pranciškonus ir prie Kryžių kalno pastatyti eremą. 2000 m. liepos 8 d. pastatytasis vienuolynas pašventintas.
Naujas Kryžių kalno istorijos puslapis atverstas įkūrus Šiaulių vyskupiją. Kryžių kalnas tapo tarsi Šiaulių vyskupijos širdimi, pagrindine po Katedros šventove. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą.
