Kryžių kalnas. Į pirmą puslapį

Giesmės

Kryžiau šventas, visų medžių Tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada!
Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.

Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams
šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.

Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,
gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.

Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, -
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, -
užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.

Pagaliau laikų pilnybė švinta amžių glūdumoj,
ir nauja žvaigždė, sužibus virš Betliejaus tamsumoj,
skelbia dievišką didybę mažo kūdikio raudoj.

Verkia kūdikis tvartely, žemėj pradeda vargus,
vysto Motina vaikelį, riša sąnarius gležnus,
vykdyt savo Tėvo valios žengia dieviškas Sūnus.

Bėga metai, ir subrendęs kryžiaus sostan žengia jis,
tik ne rankos glosto švelnios, - kala Jėzų vinimis;
vai priimki, medi brangus, naštą brangią apkabink!

Erškėčių spygliai susmigo, sunkiasi lašai juodi,
mintys sielvarto apniko, dega žaizdos ugnimi,
ak, kokia versmė ištryško plauti nuodėmėms žmonių!

Kietas medi, lenk viršūnę, pumpurais minkštais žydėk,
skaistų Sutvėrėjo kūną švelniai lapais glamonėk;
ir dangaus kilniausią auką medžio širdimi apglėbk!

Jokioj girioj neišaugs jau kitas medis toks kilnus,
vertas Viešpatį priglausti ir išgelbėt mus visus…
Tave vieną Krauju prausė Avinėlis nuostabus.

Tebūnie šlovė Trejybėj Dievui amžinai vienam, –
Tėvo ir Sūnaus galybei, ir Ramintojui šventam;
amžiais jiems garbė teaidi žemėj ir danguj aukštam.

Miršta ant kryžiaus, žmogau, Viešpats tavo!
Ko gi neraudi už kaltybes savo?
Žvelki, kiek kentėt turėjo dėlei tavęs Atpirkėjas.

Sveikos jo kūne vietos nebeliko:
galva sužeista erškėčių vainiko,
teka lyg šaltinio srovės čiurkšlėm jo švenčiausias kraujas!

Alpsta į skausmą baisiausią panertas, rankos ir kojos vinimis prikaltos.
Kas jam parengė tą kančią, ar ne aibės tavo kalčių?

Mirdamas teikia jis kaltiems malonių,
su malda baigia kruviną kelionę.
Ar regi tu Jėzaus meilę, nuodėmingasis pasauli?

Ak Atpirkėjau, štai prie Tavęs puolu,
trupink man širdį, kietesnę už uolą.
Teikis mane nuraminti, leisk man kojas apkabinti…

Kur augai Tu, šventasis kryžiaus medi?
Ar supos paukščiai tavo šakose?
Kokius vaisius žiedai tavieji vedė?
Kas tave pavertė našta baisia?

Saldus ir šventas amžiais tu kalbėsi,
pražydęs Jėzaus dievišku krauju,
pavargusi širdis čia ras pavėsį,
čia pasisems kovoms jėgų naujų.

Imu ir aš su Jėzum savo kryžių,
kurį man davė Viešpaties ranka, -
kasdien jį kantriai nešti pasiryšiu,
ant jo kasdien aukosiu kaip auka…

O, būk pasveikintas, šventasis Kryžiau,
vienintele gyvenimo viltie!
Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau,
- čia jis man ranką pervertą išties...

Visa viltis, palaima ir ramybė iš Jėzaus kryžiaus
Trykšta mums visiems. O kryžiau, kryžiau!
Tu mana stiprybė! Ir niekas tavo turtų neišsems!

Glaudžiu tave, kai ašaros man byra,
kai širdį plėšo skausmo vanagai…
Tavy randu paguodos srovę tyrą,
kurios ieškojau klysdamas ilgai…

Stovi motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
Aimana nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
Siaubas, širdgėla ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?!
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum?
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim.
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.
Kristaus Motina šventoji, spausk giliai širdin manojon Nukryžiuotojo žaizdas.
Tu neduok praeit pro šalį, jo Širdies skausmų bent dalį leisk iškęsti už kaltes.
Leisk prie kryžiaus apsistoti, su Tavim drauge raudoti, likti su Tavim kartu.
Aš po kryžiumi norėčiau su Tavimi drauge stovėti, lieti ašaras gailias.
O skaisčiausioji Mergele, Tavo meilės karčią dalią leisk apverkti graudžiai man.
Leisk suprasti Kristaus mirtį, leiski kančią jo patirti ir pajusti jo žaizdas.
Žaizdos jo tegu kankina, kryžius jo teapsvaigina, tealpstu drauge su juo!
Teismo dieną gink, Marija, nuo liepsnų, kurios praryja sielas nuodėmės vergų!
Kristau, kai kelionę baigsiu, palmę pergalės įteiksi man dėl Motinos maldų.
Dėl Tavų kančių baisiųjų, josios ašarų karčiųjų leisk gyventi amžinai.

Liturginis maldynas, 1996 m.

aukštyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias
<p>Andriaus Mačiūno fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p><p>Jaroslavo Proscevičiaus fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p>