Kryžių kalnas. Į pirmą puslapį

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodis popiežiui Kryžių kalne

Jūsų Šventenybe, mylimas mūsų Svety!

Šv. Tėve, nuoširdžiausiai sveikiname Jus, atvykusį nusilenkti mūsų tautos kryžiaus kelio simboliui – šventajam Kryžių kalnui.

Esame laimingi, kad mūsų Tėvynė pasaulyje tapo garsi ne tiek stebinančiais architektūros, meno statiniais, o išgarsino ją ši tūkstančiais Išganytojo kančios simbolių apaugusi kalva, vadinama Kryžių kalnu. Šis kalnas su nesuskaitomais jo skausmo ir vilties paminklais tais liūdnais ateistinės ideologijos metais buvo keturis kartus mėginamas sunaikinti. Tačiau jis vėl ir vėl atgydavo, tarsi gyvas mūsų tautos atsparumo ir dvasinio prisikėlimo atvaizdas bei pranašystė. Juk ir ją ne kartą buvo mėginama nušluoti nuo žemės rutulio paviršiaus. Tačiau ji vėl ir vėl atgimė, atgavo savo tautines teisę ir nepriklausomybę.

Su Jumis, Šv. Tėve, ir visais susirinkusiais norime drauge pasidžiaugti ypač tuo, kad Kryžių kalnas niekuomet nebūna vienišas. Į jį traukia ir traukia įvairių tautų, įvairių kartų ir net skirtingų konfesijų žmonės, ieškantys ramybės, maldingo susikaupimo ir trokštantys Dangaus išklausymo. Šie kryžiai – tai mūsų bendravimas su Viešpačiu, tai mūsų malda ir padėka Visagaliui. Kiekvienas kryžius čia turi savo istoriją, savo prašymą ir intenciją. Tai tarsi atverta prieš Aukščiausiąjį Lietuvos širdis. Perskaitę čia surašytus maldavimus, galime suprasti, ką kentėjo, kuo džiaugėsi ir kuo vylėsi lietuvių šalis. Prie šio brangaus, galbūt vienintelio pasaulyje tokio kalnelio netrukus švęsime Eucharistiją, šventojo Kryžiaus išaukštinimo paslapčiai paskirtą. Jos prefacijoje skelbsime:

„Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve! Tu žmonijos išganymui skyrei Kryžiaus medį, kad iš ten prisikeltų gyvybė, iš kur mintis kilo, ir kad nuodėmės medžiu nugalėjusį suvedžiotoją atpirkimo medžiu nugalėtų mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“

O atnašų maldoje prašysime:

„Tenuvalo, Viešpatie, mūsų kaltes ši Auka, kuri ant kryžiaus išpirko viso pasaulio kaltybę.“

Deja, turime šiandien viešai išpažinti prieš dangų ir žemę, prieš Tautą ir Bažnyčią, kad toli gražu ne visi ir ne visada mes buvome tvirti ir atsparūs blogio vilionėms bei grasinimams, kad neregėtai daug priviso mūsų šalikelėje neteisybių ir nedorybių, kad ir ištikimiesiems ne kartą pritrūksta ištvermės maldoje, kantrybės varge ir meilės priešingumuose. Todėl šį mūsų susibėgimą ir susikaupimą norime paaukoti Dievui kaip atgailą už asmenines savo bei tautiečių nuodėmes ir už tautos, kaip bendruomenės, kaltes.

Prie Išganytojo Kryžiaus Aukos, kuri nekruvinu būdu sudabartinama šventosiomis Mišiomis, norime prijungti visas mūsų tikinčiųjų maldas ir atgailos veiksmus, mūsų brangiųjų ligonių ir paliegėlių kentėjimus, mūsų vargdienių kaime ir mieste išgyvenimus.

„Per Crucem ad lucem“, „per Kryžių – į šviesą“. Mūsų kankinių ir tremtinių auka neleido užgesti Lietuvoje tikėjimui ir vilčiai. Tegul ir šiandienos vargus mes sugebėsime taip suvienyti su Išganytojo pasiaukojimu, „kad ištrykštų gyvybė iš ten, iš kur mirtis kilo“.

aukštyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias
<p>Andriaus Mačiūno fotografija</p><p>Andriaus Mačiūno fotografija</p><p>Jaroslavo Proscevičiaus fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p>