Kryžių kalnas. Į pirmą puslapį

Kryžius – tikėjimo stiprybės ženklas caro okupacijos metais

XIX a. visoje Lietuvoje jau buvo itin paplitęs paprotys statyti kryžius pakelėse, prie sodybų. Remiantis Lietuvos Metrika, manytina, kad kryžiai Lietuvos pakelėse jau tikrai stovėję XVI a. pradžioje (1534 m.). Kryžių statymas ir garbinimas – žmonių tikėjimo išraiška. Kryžiai statyti minint žmogaus, bendruomenės, tautos, Bažnyčios gyvenimo įvykius. Matyt, XVI a. kryžius jau buvo įaugęs į lietuvio tikinčiojo gyvenimą, prie jo jis glausdavosi ir džiaugsmo, ir kančios valandą. 

Garsus etnologas Vacys Milius, aptardamas kryžių statymo ir griovimo motyvus įvairiais istoriniais laikotarpiais, akcentavo tikėjimo išsaugojimo motyvą. Anot mokslininko, kryžių miškas Jurgaičių piliakalnyje išaugo priešinantis caro valdžios užmačioms naikinti katalikybę ir lietuvybę. Mat Rusijos vyriausybė 1845 m. uždraudė statyti kryžius, išskyrus bažnyčias ir kapines. Žmonės tam potvarkiui priešinosi, jo nepaisė ir toliau statė kryžius. O jų statymą turėjusius prižiūrėti vietos valdininkus palenkdavo savo pusėn maldavimais, gobšiuosius – pinigais. Tačiau po 1863-ųjų sukilimo generalgubernatorius Muravjovas 1864 m. atnaujino tą draudimą, leido kryžius statyti tik kapuose. 1878 m. caras Aleksandras II draudimą atšaukė, tačiau centro valdininkas, siųsdamas šį raštą, įsakė jo viešai neskelbti. Taigi žandarai ir toliau rašė protokolus dėl pastatytų kryžių. XIX a. pabaigoje Lietuvoje ėmė plisti fabrikų ir amatininkų gamybos metalo kryžiai. Jie buvo patvarūs, galėjo ilgai stovėti, tad Kauno gubernatorius Klingenbergas 1895 m. slaptu aplinkraščiu apskričių ispravninkams uždraudė tokius statyti. Medinius kryžius leido statyti tik kaimuose, tačiau be įrašų, ženklų ir datų. Tad Kryžių kalnas, radęsis kaip nuoširdaus tikėjimo ženklas, po 1863-ųjų sukilimo ir daugelio viešų tikėjimo išraiškų uždraudimo tapo ir tikėjimo stiprybės bei ištvermės, nepaisant kančių ir išmėginimų, ženklu.

Anot V. Purono, yra išlikę žinių, kad kryžių kalnelių radosi ir kitose vietose. Pavyzdžiui, Sukilėlių kalnelyje, kur vykdytos viešos mirties bausmės, žuvusiesiems pradėti statyti kryžiai. Caro žandarams kryžius nuvertus, ilgą laiką iš po nakties naujų atsirasdavo. Tačiau mieste, kur siautėjo policija ir kariuomenė, priešinimasis statant kryžius ilgainiui išsikvėpė, o Jurgaičių piliakalnyje išliko. V. Puronas sykiu atkreipia dėmesį, kad po pralaimėto sukilimo sodyboje statyti kryžių jame žuvusiam šeimos nariui buvo gana pavojinga, todėl, jo nuomone, žmonės kryžiui statyti rinkdavosi nuošalią kalvą. Deja, iš XIX a. apie Kryžių kalno kryžius, jų statymą ir naikinimą, jei tokio ir būta, labai maža žinių.

aukštyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias
<p>Andriaus Mačiūno fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p><p>Eugenijaus Bartulio fotografija</p><p>Andriaus Mačiūno fotografija</p>