Nuo seniausių laikų iki XX a.

Pilies kalnas

Kryžių kalnas yra lygumoje, maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli plento į Rygą, Jurgaičių, Domantų kaimų žemėse, kairiajame Kulpės upelio krante, juosiamas bevardžio Kulpės intako. Tai neaukštas piliakalnis, pailgas rytų-vakarų kryptimi, maždaug 60–70 metrų ilgio, 40–50 metrų pločio, viršuje ties viduriu įdubęs, tad savo forma primenantis balną. Žmonių vadintas Pilies, Piliaus kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Šventkalniu, Maldavimų kalnu. Apie šią vietovę pasakojama nemažai padavimų.

Su krikščionybe susijusi kalno istorija tęsiasi maždaug du šimtmečius, senesniais laikais (XI–XIV a.) šioje kalvoje stovėjusi medinė pilis, padėjusi ginti Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės. Ant Jurgaičių bei Domantų piliakalnio stovėjusią pilį drauge su dar keliomis medinėmis pilimis veikiausiai sunaikino Livonijos magistro Gosvino kariuomenė 1348 metais. Kronikose sunaikinta pilis vadinama „Kulen“, „Kula“ pilimi. Šis pavadinimas sietinas su netoliese tekančiu Kulpės upeliu. Sudeginta pilis vėliau neatstatyta, matyt, todėl, kad tokias pilis priešai gana lengvai užimdavo, nereikėdavo nė didesnių mūšių ar apgulčių, pakakdavo medinį statinį padegti. Medinė pilis buvo gynybinis įrenginys, o piliakalnio papėdėje būta gyvenvietės. Dalis buvusios gyvenvietės ploto šiek tiek tyrinėta prieš atvykstant popiežiui Jonui Pauliui II. Dešiniajame Kulpės krante – Jurgaičių (Domantų) kapinynas. Jis aptiktas 1972 m. „Raudonosios vėliavos“ kolūkiui ėmus kasti smėlį statyboms.

Etnografai, kraštotyrininkai užrašė nemaža liaudies pasakojimų, siekiančių net tuos laikus, kai šioje vietovėje stovėta pilies. Brūnavietis „Viltyje“ 1911 m. aprašė tose vietose gyvenusio senelio Juozo Lukošaičio pasakojimus apie ties Pilies kalnu vykusias kovas su „geležiniais“ žmonėmis. Gynėjai, neįveikę „geležinių“, ant kalno sukritę ugnin ir susideginę. Anot senelio, vien vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, buvę keturi tūkstančiai.

Liaudies pasakojimus rinkęs Balys Buračas užrašė, ką girdėjęs iš vietinio šimtamečio senelio, o šis papasakojo tai, ką buvo girdėjęs iš seno savo tėvo dar vaikas būdamas. Jo tėvas girdėjęs iš senelio tokią istoriją: „Prieš daug šimtų metų, kada dar čia nebuvo nei Šiaulių, nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvę. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kovoje žuvo daug kareivių. Žuvusius garbingai palaidoję, toj vietoje gyvieji rieškutėmis ir saujomis supylę šį kalną. Kalnas ir dabar didelis, o senovėj buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis“ (Balys Buračas. Pilies kryžių kalnas // Trimitas. 1930 m. Nr. 24).