Kodėl imta statyti kryžius?
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart paminėtas XIX a. viduryje. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius Šiaulių ekonomijos dvarų apraše dėstė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“
Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti ant piliakalnyje palaidotų 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių kapų. Kryžių kalno istorinę raidą tyrinėjęs Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį, kad ši kryžių statymo versija ypač skleista okupacijos dešimtmečiais, stengiantis sumenkinti Kryžių kalno religinę reikšmę ir paversti jį liaudies pasipriešinimo išnaudotojams paminklu. D. Mačiulis patikimiausia laiko ankstyviausiame rašytiniame šaltinyje – M. Hriškevičiaus apraše – paminėtą kryžių statymo priežastį. Kryžiai statyti dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos. XX a. pradžios lietuvių spaudoje remiantis surinktais senų žmonių pasakojimais rašyta apie vadinamuosius apžadų kryžius, minėti ligoniai, einantys pasimelsti į šį kalną, keliais apvaikščioti kryžius, apeiti ten įrengtą Kryžiaus kelią. Balys Buračas užrašė tokį pasakojimą, kodėl Pilies kalne imta statyti kryžius:
„Žmogus, turėjęs mylimą vienturtę dukrą, kuri susirgo sunkia liga. Kas tik kokį vaistą žinojęs nešė, bet niekas jai negelbėjo, sveikata mergelės vis ėjo menkyn ir diena po dienos artinosi mirtis.
Vieną naktį tėvas pats budėjo prie sergančios savo dukters lovos ir pačiame vidurnakty apėmė jį toks saldus miegas, kad neišsilaikydamas padėjo nuvargusią galvą ant dukrelės priegalvio ir užsnūdo. Sapnavo, kad nepaprasta moteris šviesiais rūbais jam pasirodė ir sako: – „Žmogau, tu nori, kad tavo dukrelė pasveiktų, tai tu turi padaryti medinį kryžių ir pats jį nunešti į Pilies kalną ties Meškuičiais ir ten jį pastatyti – nuo to duktė pasveiks“. Tai pasakius, pranešėja dingusi. Tėvas pabudęs nesupratęs, ar jis užmigo sapnavęs, ar jam tokia mintis kilo. Nutarė padaryti gražų kryžių ir kuo greičiausiai nurodytoje vietoje pastatyti.
Kaip tik kryžius buvo padarytas. Padarę apžadus dukters sveikatai išprašyti ir išėjo tėvas kryžių nešinas Pilies kalno link. Kryžius buvęs sunkus, o sveikata silpna, bet stengėsi iš visų jėgų pažadus ištesėti. Tryliktą valandą ėjęs pasiekė pilies kalną, pabučiavęs kryžių ir pastatęs patį pirmąjį kalne kryžių.
Grįždamas namo, dar pusiaukely susitikęs ateinant pasveikusią dukterį su motina jo pasitikti su dideliu džiaugsmu. Tėvas net apsvaigo matydamas tokį stebuklą, negalėjo suprasti, are tikrenybė, ar taip vaidenasi. Pagaliau paaiškėjo, kad kaip tik tėvas iš namų išėjo kryžium nešinas, tuojau dukters sveikata ėmė gerėti, o kai tėvas pasiekė Pilies kalną, duktė ir iš lovos jau atsikėlė.
Vėliau išgirdę kiti apie tokius stebuklus, kas tik kuo sirgdavo – pasižada Pilies kalne kryžių pastatyti ir, žiūrėk, jau ir sveikas. Kas pasižada, o nebepildo žodžio, vėl susergąs.
Tokiu būdu atsiradę čia iš įvairių Lietuvos vietų sunešti kryžiai. Nors vėjai audros daugybę kryžių išlaužo, tačiau tiek daug kryžių, lyg tankiame miške medžių priaugę. Dėl to šis kalnas visoje Lietuvoje ir yra žinomas“ (B. Buračas. Pilies kryžių kalnas // Trimitas. 1930 m. Nr. 24).
Taigi pirmieji kryžiai Jurgaičių piliakalnyje atsirado kaip nuoširdaus liaudies pamaldumo, dėkingumo Dievui ženklai. Tačiau neverta atmesti ir antrojo motyvo – noro pagerbti čia palaidotus sukilėlius (žuvusius veikiau 1863 m. sukilimo metu, o ne 1831 m.) ir sykiu pasipriešinti caro valdžiai, draudusiai ir visaip trukdžiusiai statyti kryžius. Vilius Puronas knygelėje apie Kryžių kalną perpasakoja kai kuriuos liaudies pasakojimus apie tai, kas šiose vietose dėjosi po 1863-ųjų sukilimo. Muravjovas Korikas ant šio kalno buvo įrengęs tarsi koncentracijos stovyklą, aptvertą spygliuota viela. Joje nuo rudens darganų, nuo lietaus ir vėjo, nuo bado mirė apie 1000 sukilėlių. Vienuolika likusių gyvų jaunuolių surakintus grandinėmis nuvarė į Šiaulių kalėjimą. Iš ten po vieną vesdavo mirti. Su muzika, kareivių palyda varė juos miesto gatvėmis iki Sukilėlių kalniuko, kur viešai žudė: arba pamesdavo arkliams sumindžioti, arba pakardavo, arba durtuvais subadydavo… Anot V. Purono, žmonės pasakodavo, kad vakariniame Kryžių kalno šlaite, kairiojoje nuo įėjimo pusėje, yra palaidoti keturi ten sušaudyti sukilėliai, vietiniai domantiškiai, tarp jų du broliai. Taip atsirado paprotys statyti kryžius, prašant užtarimo ir Viešpaties malonės.
