8–9 dešimtmetyje
Kryžių kalnas plačiai išgarsėjo 8–9 dešimtmetyje. Sovietų valdžiai nuolat visaip mėginant sunaikinti tikintiesiems brangią vietą – pjaunant kryžius, juos deginant, atkertant kelius, vedančius į kalną, kurpiant projektus, kaip kalną užtvindyti, ir pan., – žmonės, rodos, stengėsi dar uoliau melstis, maldingomis eisenomis keliauti į kalną, nešti ir statyti kryžius. Daug šių tikėjimo stiprybės liudijimų aprašyta pogrindžio spaudoje: „Aušroje“, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. Kronikai pasiekus Vakarus, apie kovas už Kryžių kalno išlikimą plačiai sužinota ir užsienyje, ir visoje Lietuvoje.
Maldingose eisenose į Kryžių kalną, nepaisant draudimų, dalyvaudavo ir jaunimas – vyresniųjų klasių moksleiviai, studentai. Daug žygių į Kryžių kalną suorganizavo Eucharistijos bičiuliai. Eucharistijos bičiuliai, švęsdami savo veiklos 10-metį, šią sukaktį panoro paminėti kryžiaus nešimu. 1979 m. liepos 22 d. po šv. Mišių „12 vyrų ant tautinių juostų paėmė didelė koplytstulpį, kurį 10-čio proga norėjo pastatyti Kryžių kalne. Milicija, saugumas ir kiti valdžios pareigūnai bandė sutrukdyti eiseną, tačiau sulaikyti ir išskirstyti minios jiems nepasisekė. Prie eisenos prisijungė kun. Algirdas Mocius (gim. 1917 m., kunigu pašvęstas 1942 m., 8 metus iškalėjęs Sibire), kuris, užsidėjęs ant pečių didelį kryžių, basas 8 kilometrus nešė jį iki pat Kryžių kalno… Pakelyje sutikti žmonės kėlė kepures, daugelio veidais riedėjo ašaros – vaizdas buvo sukrečiantis: didžiulės eisenos priešakyje, sulinkęs po kryžiaus našta, svyruodamas, Gulago pragare palikęs sveikatą, kunigas neša kryžių, toliau vyrų, daugiausia jaunimo, nešamas koplytstulpis, o už jų šimtai bedieviškas mokyklas lankančio jaunimo traukia šventas giesmes“ (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1979 m., Nr. 39). Už maldingų eisenų į Kryžių kalną ir Šiluvą organizavimą buvo suimtas Lietuvos Helsinkio grupės narys Mečislovas Jurevičius. 1981 m. birželio 26 d. jis nuteistas trejiems metams pataisos darbų, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
