Šventojo Tėvo pamokslas šv. Mišiose Kryžių kalne

Kryžių kalnas, 1993 m. rugsėjo 7 d. (antradienis)

1. Kryžiaus Išaukštinimo slėpinys – svarbiausia išganymo istorijos paslaptis! 

Šioje vietoje, kur keliaudami per Lietuvos žemę nūnai atsidūrėme, esame kviečiami apmąstyti Kryžiaus paslaptį. Jau pats vietovės pavadinimas – Kryžių kalnas – mums siūlo šią mintį.

Šios dienos Mišių skaitiniuose į mus prabyla apaštalai – Jonas su Paulium. Jie abudu mums pasakoja apie Kryžiaus paslaptį, – kaip ją apreiškė pats Kristus: „turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“ (Jn 3, 14).

Taip! Žmogaus Sūnus buvo iškeltas ant Kryžiaus Golgotoje, ir tai buvo paniekinimo ženklas. Pasmerkę kryžiaus mirčiai, žmonės Jį šitaip pažemino. Kaip žmogus Jis „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Tapo klusnus žmonėms, kurie Jį pasmerkė ir nukankino.

2. Mieli Broliai ir Seserys! Džiaugiuosi, kad šiandien esu su jumis. Su pagarba kuo nuoširdžiausiai sveikinu šios vyskupijos Ganytoją Kardinolą Vincentą Sladkevičių ir kitus čia esančius Bažnyčios Vadovus. Mielą žodį skiriu Kunigams, Vienuoliams ir Vienuolėms, jaunimui, šeimoms ir visiems apaštaliniam darbui pasišventusiems darbininkams.

Itin prielankiai prisimenu Invalidų draugijos atstovus, jaunuosius ligonių slaugytojus. Noriu visus juos, paslaptingu ir regimu būdu susijusius su Kristaus Kryžiumi, paraginti, kad savo kančią aukotų Dievui už Bažnyčią, savo mylimą Tautą ir už visą pasaulį.

Pagarbiai sveikinu Vyriausybės atstovus, dalyvaujančius mūsų maldos susitikime, ir visus, kas tik padėjo rengti šią mano apaštalinę kelionę.

Užkopkime čionai, ant Kryžių kalno, ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop.

Iš jų ypač norėčiau priminti tris Bažnyčios šulus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų nužudytą 1946 metais; Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto Kalvarija iki pat mirties 1962 metais; taip pat Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, suimtą 1947 metais, o 1953 metais mirusį Vladimiro kalėjime.

Buvo teisiami nekaltieji. Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų.

Tų prievartos ir mirties baisybių išvengusieji suprato, kad čia pat, jų akyse, jų krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą“, kaip žmogus „nusižemino tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8).

3. Taigi Kryžiaus lemtis kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Jiems nukryžiuotas Kristus buvo neišsenkamas dvasios jėgų šaltinis išvežimų ir mirties nuosprendžių akimirkomis.

Kryžius visai Tautai ir Bažnyčiai tapo Apvaizdos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu. Jis įprasmino kančią, ligą, skausmą. Kaip praeityje, taip ir šiandien Kryžius toliau lydi žmogaus gyvenimą.

Betgi Kryžius kartu yra ir „išaukštinimas“. Pranašaudamas ant Golgotos savo mirtį, Kryžiaus mirtį, Kristus pasakė: „Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas“ (Jn 3, 14).

Taip, išties buvo iškeltas. Šis iškėlimas ant Kryžiaus atvėrė Jam neaprėpiamus akiračius. Kryžiaus aukos akiratis nesiribojo vien tik Jeruzale, bet apėmė visą pasaulį: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).

Tai, kas žmonių supratimu yra visiškas sunaikinimas, Kristaus aukos akivaizdoje atsiskleidžia kaip dieviška galia: Atpirkimo galia ir Kristaus išgananti jėga: „Turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15).

4. Pats Kristus mus tikina, kad Kryžius, Golgota pasauliui atveria amžinojo gyvenimo akiračius. Atskleidžia žmogui tiesą, kad šioje žemėje jam neįmanoma išvengti mirties įstatymo.

Šitai Jėzus užtikrina tokiais žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jūsų šalies sūnūs ir dukterys ant šio kalno nešė kryžius, panašius į Golgotos Kryžių, ant kurio mirė Išganytojas. Šitaip jie skelbė savo nuoširdų tikėjimą, kad jų mirusieji broliai ir seserys, – tikriau sakant, įvairiais būdais nužudytieji, – „turi amžinąjį gyvenimą“.

Meilė nugali kerštingą neapykantą, kuri prievarta išplito ir mūsiškiam Europos žemyne. Šia meile Dievas pamilo pasaulį nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje.

Kryžius yra šios Meilės ženklas.

Kryžius yra amžinojo Gyvenimo Dievuje ženklas.

5. „Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokysiu,
ką ims burna mano byloti – dėmėkis“ (Ps 77/78, 1).

Klausydamas psalmininko žodžių, štai atkeliavau prie Kryžių kalno.

Ilgai laukiau šios dienos.

Laukiau šios dienos, brangūs Broliai ir Seserys! Dėkoju dabar Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus Kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius.

Kryžiaus pamokos yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Čia ir yra Gerosios Naujienos esmė, leidžianti kuo išsamiau suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus.

Žmogaus Sūnus turėjo būti iškeltas.
Tad Dievas Jį iškėlė – davė Jam vardą, kilniausią iš visų vardų.
Jėzus Kristus yra Viešpats – Dievo Tėvo garbėje.
Jis išgelbėjo pasaulį.
Per Jį yra išaukštintas net labiausiai paniekintas ir sutryptas žmogus.

Jame išaukštinti kankinės Lietuvos sūnūs ir dukterys, kurių atmintis yra gyva ir pagerbta ant šio Kryžių kalno.

Tebūna palaimintas Kristaus Kryžius!
Ave Crux! Sveikas, Kryžiau! 

POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II