Jonas Paulius II apie kryžių
Kryžius ant Kalvarijos kalno, per kurį Jėzus Kristus – Žmogus, Mergelės Marijos Sūnus, Juozapo iš Nazareto Įsūnis – pasitraukia iš šio pasaulio, kartu yra naujas atsiskleidimas amžinosios tėvystės Dievo, kuris Kristuje vėl priartėja prie žmonijos, prie kiekvieno žmogaus, apdovanodamas jį triskart šventa „tiesos Dvasia“.
Sukūrimo Dievas apsireiškia kaip atpirkimo Dievas, kaip Dievas, ištikimas pats sau, ištikimas savo meilei žmogui ir pasauliui, meilei, kurią parodė kūrimo dieną. O Jo meilė nenusileidžia Jo teisingumo reikalavimams. Todėl Jis nepagailėjo savo Sūnaus, kurį „dėl mūsų padarė nuodėme“. Jei „padarė nuodėme“ absoliučiai Nenuodėmingąjį, tai todėl, kad galėtų apreikšti meilę, kuri yra didesnė už visą kūriniją, kuri yra jis Pats, nes „Dievas yra Meilė“.
Bet pirmiausia ji yra didesnė už nuodėmę, už silpnybę, už kūrinijos „tuščias pastangas“, galingesnė už mirtį – nuolat pasiruošusi pakelti, atleisti, visada pasiruošusi pasitikti sugrįžtantį sūnų palaidūną, nuolatos ieškanti, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“, kurie yra pašaukti į būsimą garbę. Tas meilės pasireiškimas dar vadinamas gailestingumu. Tas meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą – Jėzus Kristus.
Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe, jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Būtent todėl Kristus – Atpirkėjas „tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui“.
Tai ir yra Atpirkimo slėpinio žmogiškoji vertė. Žmogus atranda jame savo tikrąją didybę, kilnumą ir savo žmogiškumo vertę. Atpirkimo slėpinyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai sukuriamas!
Žmogus, kuris nori save iki galo suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo esybės kriterijus ir matus – privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat su savo silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į Jį, turi „įsisavinti“, persiimti visa Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrove, idant galėtų atrasti save.
Jeigu žmoguje vyksta tas esminis procesas, tada jo vaisius būna ne tik Dievo garbinimas, bet ir gili nuostaba, žvelgiant į save patį. Kokią vertę Kūrėjo akyse turi žmogus, jeigu jis „nusipelnė tokio galingo Atpirkėjo“, jeigu Dievas „atidavė savo vienatinį Sūnų“, kad jis, žmogus, „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.
Žmogus yra Bažnyčios kelias, pagrindinis kelias visų tų kelių, kuriais privalo žengti Bažnyčia, nes žmogus – kiekvienas be išimties – buvo atpirktas Kristaus, kadangi su kiekvienu be išimties žmogumi Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jeigu žmogus to ir nesuprastų: „Kristus, kuris už visus numirė ir prisikėlė iš numirusiųjų, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą.“
Mūsų laikais kartais klaidingai mąstoma, kad laisvė yra pati sau tikslas, kad žmogus laisvas tada, kai naudojasi laisve bet kuriuo sau patinkamu būdu, kad jos reikia siekti žmogaus ir visuomenės gyvenime bet kokiomis priemonėmis. O laisvė didelis gėris tėra tada, kai gebame sąmoningai pasinaudoti ja visam tam, kas yra tikrasis gėris.
Kristus mus moko, kad laisvę tobula padaro meilė, kuri įgyvendinama aukojantis ir tarnaujant. Tokiai laisvei „Kristus mus išvadavo“ ir nuolat tebevaduoja. Iš čia Bažnyčia nesiliauja semtis įkvėpimo, kvietimo ir užsidegimo savo pašaukimui ir savo tarnavimui visiems žmonėms įgyvendinti. Pilnutinė tiesa apie žmogaus laisvę yra giliai įrašyta Atpirkimo slėpinyje.
Bažnyčia visu pajėgumu tarnauja žmonijai, kai tos tiesos nuolat dėmesingai, su karšta meile ir giliu įsijautimu laikosi; kai visos bendruomenės, kartu ir kiekvienas krikščionis lieka ištikimas savo pašaukimui; taip ši tiesa įgyvendinama, jai suteikiami realūs bruožai. Taip patvirtinama, kad žmogus yra Bažnyčios kasdienio gyvenimo kelias.
Pagal Jono Pauliaus II encikliką Redemptor Hominis
parengė kun. Arūnas Jankauskis
