Pamaldumas

Jau pusantro šimto metų maldininkai Kryžių kalne paprastai ir sykiu savitai švenčia esminį krikščionybės slėpinį – atperkamąją Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus už pasaulio nuodėmes ir visiems mums per Kristų pergalingą prisikėlimą. Kryžių kalne žmonės tarsi įsigyvena į Atpirkimo slėpinį, nešdami statydami kryžius su Viešpaties Kryžiumi suvienija savo ar kitų žmonių gyvenimą. 

Kryžiaus nešimas, statymas, maldinga kelionė į Kryžių kalną ar nuo jo į kitą šventovę, atlaidų šventimas, Kryžiaus kelio apvaikščiojimas – pagrindiniai su Kryžių kalnu susiję maldingi papročiai, apipinti galybės kitų tradicijų. Daugelio jų laikomasi jau daugiau nei šimtmetis, tiesa, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ėmė formuotis naujos tradicijos, o senosios įgavo naujų formų. Caro okupacijos metais ir sovietmečiu kryžių statymas kalne, be religinės reikmės, turėjo ir pasipriešinimo tikėjimo laisvę varžiusiai valdžiai atspalvį. Nepriklausomybės metais kryžiai statomi laisvai, pasipriešinimo motyvus nustelbė padėkos, prašymo, permaldavimo intencijos. Kryžių kalne pastatyti kryžiai ir jų įrašai atspindi įvairių tautybių, netgi tikėjimų, žmonių religines tradicijas. Pvz., šalia kryžių stovi iš Japonijos atvežtas maldų už taiką stulpas. Nuo seno įprasta Kryžių kalne eiti Kryžiaus kelius. Ši tradicija gyvuoja ir nūdien. Paskutiniais dešimtmečiais tarp tradicinių Kryžiaus kelio giesmių įpinama naujų, įterpiama Dievo žodžio skaitinių ir pan. Pamaldumo tradicijų saugojimu ir naujų tradicijų skleidimu rūpinasi Šiaulių vyskupija ir prie Kryžių kalno įsikūręs pranciškonų vienuolynas.