Kryžių statymas
Jurgaičių piliakalnyje kryžius imta statyti apie 1847 m. Anot seniausių pasakojimų, pirmieji kryžiai kalne pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Ligoniams pagijus, žinia tarp žmonių greitai pasklido, ir kalne ėmėsi rastis vis daugiau kryžių. Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti pagerbiant žuvusius 1831 ir 1863 m. sukilėlius. Veikiausiai religiniai kryžiaus statymo motyvai dėl istorinių aplinkybių įgavo ir pasipriešinimo caro valdžiai, po sukilimo įvairiopai varžiusiai katalikų Bažnyčios raišką, bruožų.
Kryžius į kalną nešė ir statė tiek pavieniai žmonės, tiek bendruomenės – ištisi kaimai, parapijos, įvairios organizacijos, judėjimai, bendrijos, šeimos, giminės. Kryžių statymo motyvus dažnai atspindi prie jų pritvirtinti arba juose įrėžti įrašai: juose padėkos, maldavimai, prašymai, pažadai, vardai, datos, įvardyti svarbiausi Bažnyčios ir tautos gyvenimo įvykiai ir pan.
Iki sovietmečio Kryžių kalne stovėjo beveik vien aplinkinių vietovių gyventojų pastatyti kryžiai, tiesa, pasitaikydavo vienas kitas ir iš toliau atneštas. Sovietmečiu Kryžių kalne jau buvo pastatyta kryžių, atvežtų iš Latvijos, Estijos, Gudijos, Sibiro. Atgautos nepriklausomybės dešimtmečiais kryžius Kalne stato piligrimai iš viso pasaulio. Kalne stovi didžiojo piligrimo Jono Pauliaus II kryžius, 2006 m. rugsėjo 17 d. pastatytas Vokietijos katalikų solidarumo akcijos su Rytų ir Vidurio Europos žmonėmis Renovabis atvežtas popiežiaus Benedikto XVI palaimintas kryžius. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis savo įžengimo į vyskupijos katedrą dieną Kryžių kalne pastatė kryžių su įrašu „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją“. Kryžių statymas tapo ne tik religiniu, bet ir kultūriniu bei pagarbos ženklu. Antai kai kurių oficialių diplomatinių vizitų metu valstybių veikėjai stato kryžius. Pvz., Vengrijos prezidentas Laslo Šojomas oficialų vizitą Lietuvoje pradėjo Kryžių kalne pastatydamas kryžių.
Kryžiai bei koplytstulpiai yra ne tik žmonių maldingumo atspindys; kai kurie kryžiai pripažinti ir kultūros paminklais. 2007 m. daugiau kaip penkiasdešimt Kryžių kalne stovinčių kryžių įtraukti kultūros vertybių registrą. Paveldosaugininkai žada artimiausiu metu šį saugotinų kryžių sąrašą papildyti. 2007 m. Kalne buvo suskaičiuota maždaug 200 tūkst. kryžių.
Kryžių statymas visada daugiau ar mažiau būna susijęs su malda, maldingais veiksmais, padedančiais įsigyventi į pagrindinius tikėjimo slėpinius. Kryžių maldininkai giedodami ar kartu melsdamiesi visą arba dalį kelio pakaitomis neša ant pečių. Šis paprotys veikiausiai kilo XVI a. pab. – XVI a. pr. Ispanijoje, maldininkams apvaikštant Kryžiaus kelią. Nešdami ant savo pečių kryžių maldininkai susitapatina su Viešpačiu, nešusiu visų mūsų kalčių naštą. Tai atgailos ir atsidavimo Viešpaties gailestingumui eisena.
Iš sovietmečio laikotarpio pogrindinių leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“ sužinome, kokios paveikios buvo tokios kryžių nešančios procesijos, ypač sovietmečiu, kai maldininkams grėsė suvaržymai ir pavojai. 1979-aisiais Eucharistijos bičiuliai minėdami savo veiklos dešimtmetį surengė atgailos žygį į Kryžių kalną. Dvylika vyrų ant tautinių juostų nešė didelį koplytstulpį, kurį vėliau pastatė Kryžių kalne. Eisenos priešakyje basas ėjo kun. Algirdas Mocius, aštuonerius metus kalintas Sibire. Jis ant savo pečių aštuonis kilometrus nešė didelį kryžių. Tokia maldinga eisena itin graudino pakelėje sutinkamus žmones: daugelis verkė, kėlė kepures. Atėjusi procesija gaudžiant giesmėms užkopė į kalną. Priekyje kryžiumi nešinas ėjęs kunigas išsekus jėgoms suklupo po savo našta, tačiau, sukaupęs jėgas, pakilo ir užnešė ant savo pečių kryžių į kalną. O minia veržėsi paskui jį. Kalno viršūnėje pastatytus kryžių ir koplytstulpį maldininkai apvainikavo, kunigas A. Mocius pasakė pamokslą, buvo aukojamos šv. Mišios.
Šie maldingi papročiai išsilaikė iki šių dienų. Taip pat atsirado paprotys Kryžių kalne statyti kryžių priėmus Santuokos ar Krikšto sakramentą.
