Atlaidai prasidėjo liepos 30 d. vakarine vigilija. 19 val. prie popiežiaus Jono Pauliaus II kryžiaus prasidėjo ir ties koplyčia, kurioje minėtas popiežius 1993 m. aukojo Šv. Mišias, baigėsi tikinčiųjų einamas Kryžiaus kelias. Vadovaujant Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, jis maldomis ir giesmėmis apjuosė Kryžių kalną. Giedojo Šiaulių šv. Cecilijos sakralinis ansamblis. Eisenos priekyje su kryžiumi ir fakelais ėjo jaunuoliai. Pasauliečiai, kunigai, vienuolės pasikeisdami skaitė mąstymus. Ganytojas džiaugėsi gausiai bei aktyviai dalyvaujančiu jaunimo būriu. Ragino Gailestingumo metų proga melstis dėl šalyje vykstančių negerovių, prašant Viešpaties gailestingumo.
Liepos 31 d. 11 val. nuo Šiaulių katedros pajudėjo eisena į Kryžių kalną. Visą kelią nenutrūkstamai skambėjo Šiaulių vyskupo vedamos giesmės, rožinio malda, litanija, vėl giesmės. Eisenoje dalyvavo ne tik Šiaulių vyskupijos, tačiau ir Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, taip pat iš kitų Lietuvos vietovių atvykę tikintieji. Trumpo poilsio pusiaukelėje metu Vyskupas pristatė, juokais jauniausiuoju piligrimu pavadindamas — 82-ejų metų, bei vyriausiuoju — septynerių metų žygeivius. Į Kryžių kalne jau šurmuliuojančią nesuskaitomą minią piligrimai įsiliejo 14 val.
15 val. prasidėjo Šv. Mišios. Jas aukojo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas, Šiaulių vyskupijos kunigai. Giedojo Radviliškio parapijos choras. Dalyvavo Šiaulių miesto bei rajono savivaldybės atstovai, seimo nariai. Pamokslą Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis pradėjo vieno tautiečio, grįžusio po I Pasaulinio karo iš carinės Rusijos į Lietuvą, žodžiais: „Jei jau kryžius, tai ir Lietuva“. Kryžius, anot vyskupo, primena ir liudija lietuviams ištvermingą kovą už tikėjimą ir laisvę; kryžius užduoda klausimą: ar tiki Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį; kryžius taip pat įspėja, sustabdo nuo klystkelių ir apreiškia dvi bedugnes: Dievo meilės ir nuodėmės. Sunkių nuodėmių našta, Kaišiadorių ordinaro teigimu, baisiai slegia gyvenime, tačiau labiausiai – mirties valandą. Todėl Kryžių kalno atlaidai kiekvienam iškelia klausimą: kur mano kelias? Šimtai ir tūkstančiai kryžių kviečia atsigręžti į tikrąsias vertybes ir gyvenimo prasmę. Daugybę problemų galima išspręsti tik nuoširdžiai atsidavus Kristui, kurį Kaišiadorių vyskupas kvietė padaryti savo gyvenimo ir darbų centru.
Po šv. Mišių žodis suteiktas apaštališkajam nuncijui arkivyskupui Luigi Bonazzi, kuris į tikinčiuosius kreipėsi lietuviškai. „Perduodu jums popiežiaus Benedikto XVI brolišką sveikinimą, bičiulystę ir palaiminimą“, — sakė apaštališkasis nuncijus, prisimindamas taip pat ir Kryžių kalne apsilankiusį popiežių Joną Paulių II. Arkivyskupas atviravo, jog kiekvienas atvykimas prie Kryžių kalno jį sukrečia mintimi: Jėzus Kristus, būdamas Dievas, galėjo pasirinkti visagalybės kelią. Vieninteliu žodžiu galėjo panaikinti begalę nelaimių, kurios mus kankinta. Tačiau vietoj to, išsaugodamas žmogaus laisvę, pasirinko buvimo kartu kelią. Tapo vienu iš mūsų ir prisiėmė tiek džiugius dalykus, tiek siaubą ir skausmą. Todėl kiekviename gyvenimo išbandyme, anot nuncijaus, nesame vieni. Jėzus padeda nepasilikti sugniuždytiems skausmo, bet skausmą paverčia meile. Todėl Kryžių kalnas turi tapti nesibaigiančio dvasinio atsinaujinimo simboliu.
Tikėtina, tai tapo nauja užduotimi tikintiesiems, kurių skirstymąsį Radviliškio parapijos choras lydėjo giesmėmis.
Inesė Ratnikaitė
